Paroda „Sugrįžimai“ Jiezne

Paroda „Sugrįžimai“ Jiezne

 Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre 2022 m. balandžio 25 d.- gegužės 14 d. vyksta  Motinos dienai ir Jiezno 530 metų sukakčiai paminėti skirta paroda „Sugrįžimai“. Kaip dainuojama šio krašto dainoje: „gervės skrįs įmelsvą tolį, gervės skrįs ir vėl sugrįš“,  vėl parskrido į gimtinę ir profesionalios dailininkės keramikės Onos Petkevičiūtės darbai.Kartu su Ona Petkevičiūte darbus eksponuoja sodų rišėjos- Rasa Gelčienė ir Saulė Račkovskytė. Tai trijų kartų, trijų vienos šeimos moterų susitikimas ir sugrįžimas į tėviškę, noras prisiglausti prie savo šaknų, prie savos istorijos. Parodoje galima pamatyti  O. Petkevičiūtės, gimusios ir augusios Žideikonių kaime, Jiezno apylinkėse, keramikos darbą „Emigracija“. Darbo tematika , kuri yra ypač aktuali šiuo laikotarpiu, verčia mus susimąstyti apie ryšį sugimtąja vieta, su šeima, artimaisiais. Juk turbūt nerasime nei vieno kaimo, miestelio ar miesto Lietuvoje, iš kurio nebūtų išvykę į kitas šalis gyventi ar dirbti mūsų tėvynainiai. Kūrinio pagalba įvyko savotiškas ir pačios menininkės sugrįžimas į gimtas vietas. Ona gimė 1951 m. Prienų rajone, Žideikonių kaime. Jaunutė išvažiavo mokytis į  tuometinę Vilniaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. 1976 m. baigė keramikos studijas Vilniaus Dailės akademijoje.  Nuo 1983 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Kaip docentės nueitas taip pat ilgas pedagoginis keliastoje pačioje Dailės akademijoje, kurioje ir studijavo.  Autorė yra  dalyvavusi tarptautiniuose simpoziumuose, Lietuvoje dalyvavo 116 grupinių parodų, yra surengusi 9 autorines parodas. Dailininkės kūryboje dominuoja indų interpretacijos su nekeramikinėmis medžiagomis. Menininkė domisi lauko degimo būdais, eksperimentuoja su raku, raugo, naked degimo technikomis.

Kitos dvi autorės- tai į šį kraštą atitekėjusi marti  ir vaikaitė. Tai Onos Petkevičiūtės sūnaus, taip pat dailininko, skulptoriaus  Jono Gelčio žmona Rasa, bei vaikaičio Juozapo draugė Saulė.  Šių dviejų moterų jautrus prisilietimas prie lietuviškio rugio ir pokalbis su juo, nepaliks abejingų. Parodoje eksponuojami tradiciniai lietuviški sodai iš ruginių šiaudų. Saulė yra pasakiusi, kad „ matant aplink save tiek talentingų žmonių, pradedi pats kurti ir svajoti.“ Nors užaugusi mieste, kūrėja rado neįtikėtinai subtilų ryšį su tradicija. Šalia studijų Vilniaus universitete, randanti laiko sodų rišimui. Perimdama lietuviškų sodų „auginimo“ tradicijų paslaptis iš Rasos Gelčienės, jau 2020 m. sudalyvavo respublikinėje šiaudinių sodų parodoje „Sodų virusas“.

Sodai iš šiaudų – viena iš seniausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių. Tai tūrinės griežtos geometrinės formos kūriniai, turintys sakralią ir estetinę paskirtį. Jų struktūra atkartoja Pasaulio medžio modelį. Tai dvi piramidės , turinčios bendrą pagrindą, kurių viršūnės nukreiptos -viena į viršų, į dangų, kita į apačią, į žemę. Sodus rišdavo gimus kūdikiui, vestuvėms, jais puošdavo namus per svarbiausiaskalendorines metų šventes: šv. Kalėdas, šv. Velykas. Tikima, kad virš stalo pakabintas sodas surenka visus namiškius, apsaugo, harmonizuoja žmogų, jo aplinką, kurioje įsivyrauja darna, tvarka, ramybė, suteikia stiprybės. Lietuviški tradiciniai šiaudiniai sodai yra įtraukti į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kultūros ministerija šių metų kovo mėnesį pateikė šiaudinių sodų tradicijos  Lietuvoje nominacinę paraišką  UNESCO Reprezentatyviajam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui.

Rasa Gelčienė parodoje eksponuoja darbus, pavadintus „Dangiškieji sodai“. „Sodas  yra ta vieta, kurioje  jauti laiko tėkmę, kai medžiai  rudenį numeta lapus, o pavasarį vėl krauna pumpurus,  dievišką gamtos grožį, kai obelys pasipuošia žiedais ir supranti, koks esi turtingas, kai prinoksta raudonskruosčiai obuoliai. Gimusi  ir augusi Kėdainiuose, o vasaras praleisdama pas močiutę kaime, visada stebėjausi, kokia graži ir nuostabi gamta, kokie gražūs močiūtės nerti nėriniai.Todėl ir ryšys su šeima, artimaisiais, su tradicijomis toks svarbus ir artimas,“- mintija Rasa. Baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje etnomuzikologiją, Vilniaus Edukologijos universitete edukologiją, dabar dirba Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje ir Vilniaus J.Tallat- Kelpšos konservatorijoje. Savo kaip mokytojos metodininkės patirtimi ugdant jaunąją kartą, mielai dalijasi su respublikos pedagogais konferencijose, seminaruose. Su savo darbais dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje.  Su meile, palinkėjimais „užauginti“ sodai sukasi tautiečių namuose. Rasa Gelčienė ruošia edukacinius užsiėmimus, kuriuose yra laukiamas kiekvienas, kuris norėtų surišti kerintį rugių šiaudų sodelį. „Sodai- man ypatinga poilsio ir darbo dermė, skaidrios struktūros, dvasinės ramybės, harmonijos šaltinis. Tai savęs atradimas ir pozityvios ateities perspektyva.“ O pozityvų požiūrį į gyvenimo sūkurius dar  labiau sustiprina jos vadovaujamų Vilniaus miesto folkloro ansamblių „ Kadagio“, „Rasodos“  narių atliekamos dainos, šokiai.

Parodoje eksponuojamų darbų pasirinktos medžiagos, formos, tematikaatspindi tradicijų saugojimo, perdavimo svarbą, jautriai kalba apie išėjimą iš gimtų namų, nuolatinį norą vėl į juos sugrižti ir susitikti su  šeima. Parodos pristatymas ir susitikimas su autorėmis vyks gegužės 14 d. 11 val. Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre. Susitikimo metu koncertuos Vilniaus miesto folkloro ansamblis „Kadagys“,vadovė Rasa Gelčienė.

1

2

3